Spaustuvėje monografija – Nihil obstat : Lietuvos fotografija sovietmečiu / Margarita Matulytė

Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys. (PDF ištraukos

Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema.

Tačiau „atšilimo“ metais lietuvių fotografai, ignoravę socrealistinę raišką ir diegę naująjį dokumentalizmą, išplėtė sovietinio gyvenimo reprezentavimo diapazoną – jų kūrybos vienijančia jungtimi tapo akivaizdų tautinį atspalvį turėjusi žemės ir žmogaus, jo kasdienybės tema. O 8-ojo dešimtmečio pabaigoje naujosios kartos kūrėjai paneigė ir šios įtvirtintos tradicijos estetines vertybes – taip konceptualiai išreiškė tikėjimo tiesa ir grožiu krizę.

Fotografijos kūrybinių procesų ir jų kontrolės studija išryškina funkcijų bei stilistinių formų skirtis, parodo, kad programiškai vykdytas sovietizavimas nepajėgė suvaldyti strategiškai svarbios kultūros srities.

 

Išleidžiama Vytauto Michelkevičiaus monografija “LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas”

 

Tai knyga apie fotografijos galią ir jos suformuotą tinklą kasdienybėje bei mene 1969–1989 m. Lietuvoje (ištraukos PDF).

Monografijoje atskleidžiama, kaip XX a. 7–9 dešimtmečiuose Lietuvoje susiklostė specifinis medijos naudojimo būdas – fotomenas. Tyrinėjama, kaip fotografija tapo naująja medija mene, kokios ir kodėl fotografijų temos buvo populiariausios, kaip individualios fotomenininkų intencijos sąveikavo su kolektyvinėmis socrealizmo nuostatomis ir kaip fotografijos institucija tapo sėkminga vaizdų gamybos bei sklaidos laboratorija, žinoma visoje Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose.

LTSR fotografijos meno draugija čia traktuojama kaip laboratorija, konstravusi menines fotografijas ir jų vertinimo kriterijus. Analizei taikant veikėjo-tinklo teoriją, atskleidžiama, kaip darni organizacijos, technologijų, fotomenininkų, idėjų, temų ir taisyklių sąveika suformavo vientisą fotomeno stilių, vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Holistinis požiūris leidžia suprasti, kodėl iki šiol fotomenas yra sklaidus ir kaip fotografas, laviruodamas tarp pozicijos ir opozicijos, galėjo tapti populiarus.

Ši knyga – tai ne tik pasakojimas apie tai, kaip sovietmečiu buvo galima tapti menininku ir žinomu fotografu, kas vyko kasdienybės medijų kultūroje, bet ir įtraukianti nerodytų archyvinių ir žinomų meninių fotografijų bei jų parodų plakatų ekspozicija.Knyga sudomins menotyrininkus, medijų ir komunikacijos teoretikus, filosofus, sociologus, sovietologus, istorikus, fotografus, menininkus bei visus besidominčius fotografija, meno ir medijų raida Lietuvoje.

Knygą galite įsigyti internete www.artbooks.lt ir daugomoje knygynų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *